Lietuvos pensijų sistema, veikianti jau du dešimtmečius, susiduria su reikšmingais iššūkiais, reikalaujančiais neatidėliotinų sprendimų. Nepaisant II pensijų pakopos veikimo nuo 2004 m., vidutiniškai sukaupta suma siekia apie 4,6 tūkst. eurų per žmogų, o mėnesinė vidutinė išmoka tėra apie 65 eurus. Akivaizdu, kad be struktūrinių reformų pasiekti adekvačias pensijas bus sudėtinga.

Demografiniai iššūkiai ir jų poveikis pensijų sistemai

Lietuvos visuomenė sensta bene sparčiausiai Europos Sąjungoje. Mažas gimstamumas ir iki 2019 m. vyravusi didelė emigracija lėmė, kad šiuo metu dešimčiai dirbančiųjų tenka trys pensininkai, o prognozuojama, kad apie 2060 m. šis santykis pasieks šešis pensininkus dešimčiai dirbančiųjų. Tai reiškia, kad vis didesnė visuomenės dalis priklausys nuo pensijų išmokų, o dirbančiųjų skaičius mažės, didindamas finansinę naštą valstybei.

Praėjusiais metais gimė net 19 000 mažiau vaikų nei ankstesniais metais – tai vienas didžiausių gimstamumo nuosmukių Lietuvos istorijoje. Nors pirmą kartą per ilgą laiką gyventojų skaičius padidėjo iki 2,857 milijono, didžiausia to priežastis – sugrįžtantys lietuviai (tai itin džiugina) ir imigracija, o ne natūralus gimstamumo augimas. Kelių dešimtmečių perspektyvoje ar net greičiau, sugrįžę tautiečiai ir atvykę imigrantai sulauks pensinio amžiaus, papildomai apkraudami socialinės apsaugos sistemą. O tai reiškia didesnę naštą dirbantiems žmonėms.

Kodėl tai problema? Šiemet į pensiją išeis apie 44 tūkst. žmonių, o darbo rinką papildys tik 27 tūkst. jaunų darbuotojų. Ir taip kiekvienais metais. Jeigu niekas nesikeis, po dešimtmečio pensininkų skaičius išaugs 16%, o dirbančiųjų sumažės 12%. Tai reiškia, kad norint išlaikyti pensijų lygį bent dabartinėje situacijoje, iš kiekvieno dirbančiojo reikės surinkti apie trečdaliu daugiau mokesčių. Po dvidešimties metų šis skaičius gali siekti net 57-60%.

Finansavimo trūkumas ir pensijų dydis

Šiuo metu vidutinė senatvės pensija sudaro apie 45–50% buvusio atlyginimo, nors oriai senatvei užtikrinti reikėtų bent 70–80%. Lietuva pensijoms skiria apie 7% BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia 10,9%. Mūsų šalyje pensijų finansavimas yra žemesnis nei daugelio Vakarų Europos valstybių, todėl pensininkai Lietuvoje susiduria su didesne finansine įtampa.

Skaičiuojama, kad po dešimtmečio iš kiekvieno vidutinį atlyginimą gaunančio darbuotojo kas mėnesį reikės surinkti papildomus 200 eurų tam, kad būtų padengtos augančios pensijų išmokos. Vien pasibaigus šios valdžios kadencijai, po ketverių metų, ši suma jau sieks apie 65 eurus. Jei uždirbate daugiau nei vidutinį atlyginimą – mokėsite dar daugiau. Bet iš kur atsiras šie pinigai? Didės „Sodros“ įmokos? Bus keliamas PVM, GPM, akcizai? Ar tiesiog bus skolinamasi? Bet kokiu atveju už viską galiausiai sumokėsime mes – žmonės.

Lietuvos banko rekomendacijos ir pensijų fondų pozicija

Lietuvos bankas siūlo įvesti darbdavių įmokas į pensijų kaupimo sistemą, taip skatinant papildomą kaupimą be tiesioginės valstybės paramos. Taip pat siūloma peržiūrėti valstybės skiriamą paskatą pensijų kaupimui, didinti individualių kaupimo planų lankstumą. Iš valstybės veikėjų pasigirsta pasiūlymų leisti jau kaupiantiems asmenims pasitraukti iš II pakopos.

Tuo tarpu pensijų fondų valdytojai šiuos pokyčius vertina nevienareikšmiškai. Jie pasisako už sistemos stabilumą ir įspėja, kad per dažni reguliaciniai pakeitimai gali mažinti pasitikėjimą pensijų kaupimu. Taip pat kyla abejonių, ar valstybės paskatos mažinimas nepakenks žmonių motyvacijai kaupti savarankiškai.

Kaip reikėtų elgtis?

Yra keli pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikėtų rasti atsakymus:

• Ar valstybinio pensijų fondo įsteigimas padidintų pasitikėjimą sistema, ar sukeltų papildomų rizikų?
• Kaip suderinti darbdavių įmokas su jau egzistuojančiomis socialinio draudimo įmokomis?
• Ar mažėjanti valstybės paskata nesumažins žmonių motyvacijos savarankiškai kaupti pensijai?
• Jei bus suteikta galimybė pasitraukti iš II pakopos, kiek žmonių atsiims sukauptą sumą ir investuos savarankiškai, o kiek tiesiog ją išleis?

Tai klausimai, į kuriuos turės atsakyti naujoji valdžia. Bet ką galime padaryti mes patys?

Ką galime padaryti patys?

Pirmiausia – kelti savo finansinį raštingumą. Suprasti, kaip veikia pensijų sistema, kiek ir kaip turime kaupti senatvei. Taip pat verta apsvarstyti asmeninį investavimą ir papildomą kaupimą, kad būtume mažiau priklausomi nuo valstybės sprendimų. Apie antrosios ir trečiosios pakopos pensijų fondus, jų privalumus bei mokesčių lengvatas išsamiai rašiau straipsnyje – Antroji ir trečioji pensijų pakopa: ką rinktis ir kur slypi tiesa?

Kurią kryptį pasirinksime mes? Netrukus sužinosime. Bet viena aišku – kuo mažiau žmonės kaups patys, tuo daugiau reikės surinkti iš visų dirbančiųjų. Kiekvienas turi savęs paklausti: ar galiu pasikliauti vien valstybine pensija? Ar verčiau jau dabar pradėti galvoti apie savo finansinę ateitį?

Finansų konsultantas Mantas Janavičius